Juvelyrika tai amatas ir mokslas, tačiau ne visada menas. Kai juvelyrikos amatas peržengia medžiagų apdirbimo ribas ir papuošalų kūrimas tampa autoriaus, kaip menininko, saviraiška, prasideda autorinė juvelyrika. Riba nėra aiški, nes asmeninio skonio kriterijus išlieka svarbus, taip pat kaip ir vertinant bet kurį meno kūrinį. Ne visi tapybos, skulptūros, grafikos darbai yra patys savaime meno kūriniai, dažnai jie irgi atlieka tik puošybinę-taikomąją funkciją ir jos neperžengia. Taigi ir juvelyrikos dirbiniuose ieškome konceptualios minties, idėjos, pavergiančios detalės, o tai atradę pavadiname papuošalus autorine juvelyrika.
Juvelyrikos amatas techniniu požiūriu tikrai sudėtingas, reikalaujantis labai įvairiapusių žinių ir vargiai per žmogaus gyvenimą įkandamas. Dažnai šiuolaikinis kūrėjas-meistras turi pasirinkti gana siaurą sritį, įsprausti save į kelių technikų rėmą, kad nenukentėtų jo kūrinių kokybė. Meną galima kurti ir neturint begalės techninių žinių, tačiau juvelyrika itin reikli kokybės ir funkcionalumo kriterijams, kurie be patirties, nuolatinių pratybų ir brangių įrankių sunkiai pasiekiami. Deja, puikus technikų valdymas, patirtis ir įgūdžiai negarantuoja aukštos meninės vertės kūrinių. Autorinė juvelyrika – tai amatas ir kūryba organiškai susipynę viename objekte.
Nors nuo seno juvelyrika laikomi tauriųjų metalų ir brangakmenių dirbiniai, šiuolaikinė juvelyrika tapo demokratiškesnė ne tik technikoms, bet ir medžiagoms. Dabar menininkai kuria papuošalus iš medžio, stiklo, įvairių plastikų ir pačių netikėčiausių medžiagų. Medžiagos neapsprendžia kūrinio meninės vertės. Kartais dirbinys vertas tik tiek, kiek jame panaudotas taurusis metalas ar brangakmenis. Ir vis dėlto kūrėjui savo laiką ir mintis naudingiau investuoti į taurias, ilgaamžiškumu pasižyminčias medžiagas. Autorinės juvelyrikos darbai kuriami ne tik tam, kad būtų pademonstruoti parodose ir įsigyti kolekcininkų, jie turi būti dėvimi, glaudžiami prie kūno, perduodami iš kartos į kartą.
